Mes turime 53 svečius online

Apsilankymų šiandien:808
Apsilankymų vakar:1094
Apsilankymų šį mėn.:21903
Apsilankymų iš viso:944818

Įsirenkime gamtos „televizorių“, arba Jau laikas lesinti paukščius

Dažnam lesinančiam paukščius kyla klausimas, kada reikia pradėti lesinti paukščius. Juk ir šiemet sniego dar nėra, ir sparnuočiai gali be vargo išsimaitinti. O ką apie paukščių lesinimą kalba rašytojas, fotografas ir žinomas gamtininkas Selemonas PALTANAVIČIUS, kuris į mano klausimą, ar jau galima pradėti lesinti paukščius, atsakė:

- Jau reikia pradėti. Laikas įrengti lesyklas, o lesalo pilti visai mažai, kad paukščiai priprastų ir laikytųsi netoliese. Natūralaus maisto dar yra pakankamai, bet jie turi žinoti, kad jei staiga atšals ar užklups plikšala, turės galimybę pasimaitinti. Reikia paukščius pratinti prie savęs.

- Teko girdėti ir skaityti tokią nuomonę, kad lesindami paukščius mes darome jiems „meškos“ paslaugą, nes stipriausi paukščiai ir taip išsimaitins, o gamtoje turi būti natūrali atranka.

- Prieš porą šimtų metų toks teiginys gal būtų buvęs ir teisingas, bet šiandien – kita situacija. Jei pažiūrėsim į žemės ūkio šiuolaikines technologijas, tai laukuose po derliaus nuėmimo ne kas ir telieka. Ir atėjus žiemai paukščiai natūralaus lesalo beveik neranda. Bet lesindami paukščius mes neturėtume labai sureikšminti, nes mūsų pagalba pasinaudoja tik labai maža dalelytė pas mus žiemojančių paukščių, vos kelinta procento dalis. Tai labai mažas kiekis tų, kurie dažniausia gyvena prie sodybų, miesteliuose ir miestuose. Tai tie paukščiai, kurie yra jau šiek tiek „civilizuoti“. Jie gyvena mūsų aplinkoje, ir kadangi žiemą nebus kito lesalo, turime jiems padėti. Juk zylių buvimo vieta – kokia pora hektarų. Jos toli neskrenda. Galima apie paukščių lesinimą kalbėti vienaip ar kitaip, bet kitas dalykas, kad mes gamtai esame padarę tiek žalos, kad mūsų parama jiems, lesinimas, inkilų iškėlimas – tik labai maža kompensacija. Sauja lesalo – visai nedaug palyginus su iškirstais miškais, sunaikintom perimvietėm, išplėstais laukais.

- Kuo lesinti paukščius? Ar lesa paukščiai grūdus?

- Saulėgrąžomis papirksite visus visus paukščius. Grūdų nelesa nei zylės, nei žvirbliai, bet jei lesykloje apsilanko kėkštai, svilikai, žaliukės, bukučiai, tai tie ir grūdų neatsisakys. Galima pakabinti nesūdytų, pabrėžiu nesūdytų, taukų ar lašinių. Galima ir batono ar baltos duonos, paskanintos riebalais ar aliejumi, duoti, bet negalima duoti nuo stalo likusio maisto, nes ten yra ir druskos, ir prieskonių. Jei norime padėti savo mažiesiems draugams, elkimės sąžiningai. Negalima duoti juodos duonos, nes paukščiai jos neles, ten yra visokių priedų, o jie žalingi paukščiams.

- Kadangi mano lesykloje lankosi ne tik zylės ir karklažvirbliai, bet ir kitų rūšių paukščiai, šiemet jau 11 rūšių suskaičiavau, ar galiu berti mišinį, kuriame saulėgrąžos, šiek tiek grūdų, lukštentos saulėgrąžos ir batonas, pašlakstytas aliejumi?

- Žinoma, galima. Ko neles zylės ar žvirbliai, sules kiti. Lukštentos saulėgrąžos – išvis tinginio maistas – tinka visiems paukščiams ir gliaudyti nereikia... Įvairesnis racionas ir įvairesnis pasirinkimas. Jei į lesyklą pripilsim tik grūdų, norinčių juos lesti atsiras nedaug, o kai pasirinkimas didesnis, tai ir įvairesnių sparnuočių apsilanko.

- Stebėti paukščius – užburiantis reginys...

- Taip, paukščių stebėjimas užburia. Ypač jei lesykla netoli lango ir gali jaukiai įsitaisęs juos stebėti. Aš juokais kiekvieną rudenį, ypač senjorams, kurie daugiau laiko praleidžia namuose, siūlau įsirengti „gamtos“ televizorių. Gal prieš 10 metų vienoj radijo laidoj į vieną klausimą ekspromtu pasiūliau įsitaisyti televizorių, kuris nieko nekainuoja – priešais langą įsirengti lesyklą. Po to kiek padėkos skambučių sulaukiau. „Neatsitraukiame nuo lango, kaip gražu“, - sakė skambinę žmonės. Paukščių stebėjimas ir ramina, užburia. Tai savotiška meditacija. Pasidalinkime gerumu su mažaisiais savo draugais paukščiais, ir jie atsidėkos savo čiulbėjimu, - baigdamas mūsų pokalbį sakė gerb. Selemonas Paltanavičius, o aš, atsisveikinęs su juo, „įsijungiau“ savo gamtos televizorių – per langą stebėjau, kaip bukutis ir zylės bandė iš lesyklos iškrapštyti ten įsitaisiusį kėkštą, kuris nekreipdamas dėmesio į mažių triukšmą ir skraidymus, gal kokias 5 minutes ramių ramiausiai tupėjo lesykloj ir lesinėjo, net fotoaparatas jam nė kiek netrukdė.

Algis JAKŠTAS