Kiekvienas ieškome savo kelio į Dievą


Algis JAKŠTAS

Gyvendami jau keletą šimtmečių krikščioniškas tradicijas puoselėjančioje aplinkoje, mes geriausia žinome apie katalikų bažnyčios, sentikių ir stačiatikių išpažįstamus tikėjimus ir visada su tam tikru atsargumu, o kartais ir savotišku nepasitikėjimu, žiūrime į atsirandančias naujas bažnyčias, nors dažniausia tas bažnyčias lankantys žmonės išpažįsta tą pačią krikščionybę.

Jau ne vienerius metus Švenčionyse, Strūnaičio gatvėje, gyvuoja Švenčionių miesto ir rajono evangelinio tikėjimo krikščionių bažnyčia „Evangelijos šviesa“. Šios tikinčiųjų bendruomenės pastorius Anatolij Pavlovič mielai sutiko papasakoti apie bendruomenę, išpažįstamą tikėjimą:

- Švenčionyse mūsų tikinčiųjų bendruomenė įsikūrė 1992 metais, o Lietuvoje šiais metais bus 100 metų. „Evangelijos šviesos“ bažnyčia Lietuvoje atsirado Biržų krašte, kai vienas žmogus, grįžęs į Lietuvą iš emigracijos, XX amžiaus pabaigoje Biržuose įkūrė bažnyčią. Po truputį bendruomenė augo, apie 1935 m. maldos namai atsirado ir Vilniuje. Čia daugiau dirbo misionieriai iš Baltarusijos ir Lenkijos. Dabar Vilniuje mūsų maldos namai įsikūrė Krivulės gatvėje. Ten yra ir mūsų Evangelinių krikščionių bažnyčių sąjunga, ten reziduoja mūsų vyskupas Rimantas Kupstys. Mūsų sąjungoje Lietuvoje yra apie 25 bažnyčias, - pasakoja bažnyčios „Evangelijos šviesa“ pastorius Anatolij Pavlovič.

 

- Anatolijau, o kaip tu pats radai kelią į šią bažnyčią?

- Viską lėmė atsitiktinumas. Gimiau aš Baltarusijoje. Kai man buvo 3 m., atvažiavome į Lietuvą ir apsigyvenome N.Strūnaityje. Tėvai – katalikai. Baigęs mokyklą, Cirkliškio technikume mokiausi agronomijos. Visada ieškojau Dievo. Katalikų bažnyčioje buvau klapčiuku, patarnaudavau, bet vis kažko trūko, nebuvau susipažinęs gyvai su Dievu. Kai man buvo 17 metų, važiuodamas autobusu susipažinau su žmogumi, kuris man pradėjo kalbėti apie Dievą, apie Jėzų, kuris yra gyvas, prisikėlęs, ir tu gali paprasčiausiai jį pakviesti į savo širdį. Man tai buvo kažkas naujo ir tai labai mane uždegė. Tas žmogus buvo švenčioniškis. Mes pradėjome bendrauti, jis mane pakvietė į Vilniaus bažnyčią. Nuvažiavau. Ten buvo susirinkę apie pora tūkstančių žmonių, kurie šlovino Dievą. Ir man visa tai labai patik, ir tai buvo pradžia. Pakviečiau Jėzų į savo gyvenimą, ir mano gyvenimas pradėjo kardinaliai keistis. Tą pastebėjo ir tėvai. Pradėjau praktikuoti krikščionišką gyvenimą, skaityti Šventąjį Raštą, Vilniuje lankiau bažnyčią. Pradėjome ir čia giedoti šventas giesmes, skaityti Šventąjį Raštą, o 1992 m. buvau pašauktas į Lietuvos kariuomenę, ten mane vadino kunigėliu. Aš dėl to nepykau. Po vieno atsitikimo, kai sulaikiau nusikaltėlius, anksčiau laiko grįžau namo. Tai buvo lyg Dievo parodytas stebuklas. Tėvai iš pradžių į mano pasirinkimą reagavo šiek tiek atsargiai. Kai jau tapau pastoriumi, vieną kartą tėvas paklausė, ar gali atvažiuoti į mūsų pamaldas. Pasakiau, kad gali, nes pas mus durys atviros visiems. Mama ir močiutė greitai priėmė krikštą. Pas mus krikštą priima jau suaugę žmonės, o ne vaikai, nes krikštas – tai pažadas tarnauti Dievui, o krikštijamas mažas vaikas vargu ar gali tą įžadą ar pažadą duoti. Vėliau ir tėvas priėmė krikštą. Jų gyvenimas taipogi pasikeitė.

 

- Kuo gi jūsų tikėjimas skiriasi nuo tradicinių krikščioniškų tikėjimų, tokių kaip katalikai, sentikiai ar stačiatikiai?

- Pirmiausia gal apie tai, kuo nesiskiria. Tai yra krikščioniškas tikėjimas, viena iš protestantizmo atšakų. Mes tikim į Dievą, Dievo sūnų ir Šventąją dvasią, t.y. Šventąją trejybę. Mūsų tikėjimas yra pripažįstamas valstybės. Turim tą patį Šventąjį Raštą – Bibliją, kuriuo ir remiamės, Evangeliją, Naująjį Testamentą. Net ir mūsų tikėjimo pavadinime yra žodis Evangelija, nes mes gyvendami ja remiamės. Kuo skiriasi mūsų tikėjimas? Pirmiausia mes raginame žmones kiekvieną dieną praktikuoti krikščionišką gyvenimą. Antra – mes neturim savo maldos namuose Dievo atvaizdų, nes Šventajame rašte parašyta: „Nedaryk jokių stabų ir negarbink jų“. Mes tikim Dievą ir meldžiamės jam, kaip gyvam. Kristus yra prisikėlęs ir todėl pas mus tik kryžiaus simbolis be nukryžiuoto Jėzaus, nes jis prisikėlė iš numirusių.

 

- Anatolijau, kaip pas jus ateina žmonės į bažnyčią?

- Visų pirma, į pamaldas, kurios vyksta sekmadieniais, gali ateiti visi norintys, mūsų bažnyčios durys yra atviros visiems, o tie, kurie nori įsilieti į mūsų bendruomenę, tai kiekvienas atvejis kitoks. Tai kiekvieno žmogaus apsisprendimo teisė. Mes savo bažnyčioje stengiamės sudaryti sąlygas bendravimui, kūrybai. Džiaugiuosi, kad ateina vaikų, jaunimo. Muzika neatsiejama mūsų maldos dalis. Muzikuoja ir jaunimas. Manau, kad tai gerai, kai jauni žmonės dalinasi savo kūryba su kitais, - baigdamas pokalbį sako Švenčionių m. evangelinio tikėjimo krikščionių bažnyčios „Evangelijos šviesa“ pastorius Anatolij Pavlovič.

 

 

<< >>